Vadimo Biršteino knygą „SMERŠ. Slaptas Stalino ginklas“ galima pavadinti kapitaliniu, daugybe istorinių dokumentų, archyvinės medžiagos ir įvairių istorikų tyrimais paremtu itin išsamiu veikalu apie 1943–1946 m. gyvavusios sovietų karinės kontržvalgybos struktūros „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“) įkūrimą bei veiklą. Tiesiog liguistai siekdamas kontroliuoti visus ir viską, Stalinas Raudonosios armijos vadams, generolams bei paprastiems kariams prižiūrėti ir baimei sėti fronto linijų užnugaryje įkurdino „SMERŠ“ padalinius. Mažiausias įtarimų šešėlis, tariama nepagarba ar abejonė Stalino įsakymu arba žodžiu – ir smeršininkai be gailesčio ir teismo įtariamuosius sušaudydavo vietoje prieš rikiuotę.

Nors formaliai „SMERŠ“ laikytas SSRS liaudies gynybos komisariato dalimi, jo vadovas Viktoras Abakumovas buvo tiesiogiai pavaldus Stalinui.

Tačiau karinė kontržvalgyba tebuvo viena iš „SMERŠ“ veiklos krypčių. Iš tiesų ši represinė struktūra darbavosi ne tik persekiodama ir suiminėdama Stalinui neįtikusius Raudonosios armijos kadrus, filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) iš vokiečių nelaisvės ištrūkusius kariškius ar priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusius civilius, bet ir negailestingai susidorodavo su visais, kurie buvo įtariami bent menkiausiu nelojalumu režimui. Vyravo tokia nuostata: kad tik būtų žmogus, o straipsnis visada atsiras. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.

Akademiko Andrejaus Sacharovo našlė, vadinamojo Didžiojo tėvynės karo veteranė Elena Boner yra pasakiusi: „Kariavome ne už Tėvynę ir ne už Staliną, tiesiog nebuvo išeities: priekyje vokiečiai, už nugaros – „Smeršas“.

Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas

Serija „II pasaulinis karas“

16,9 x 23,8 cm, 832 p., kietas viršelis